mindaugas

Praėjusius rinkimus laimėjusi partija „Dzin“, kuriai galime priskirti nusivylusius ir nedalyvaujančius visuomeniniame gyvenime, nėra romus avinėlis, kaip kai kam gali atrodyti. Dauguma jos „narių“ domisi ir ekonominiu, ir politiniu Lietuvos gyvenimu. Kai kurie ieško naujų sprendimų kurdami bendruomenes, judėjimus, net politinius darinius. Tačiau daugumą jų atsiranda spontaniškai, siekiant patenkinti labai siaurus interesus. Taip atsirado Pensininkų, smulkaus ir vidutinio verslo partijos. Deja, tai tik politikos parodija. Nesinori įtarti, jog ir šios partijos buvo kuriamos norint „nuleisti garą“ aktyviems ir ambicingiems veikėjams. O gal tai Rusijos pensininkų ir Alaus mėgėjų partijų filialai Lietuvoje?

Regis panašiam tikslui buvo įkurta ir „Piliečių santalka“. Konstituciniam teismui pripažinus, kad savivaldybių tarybų rinkimai – antikonstituciniai, Santalka ėmė kviesti piliečius… „rinkti atsakingai“. O ką?

Rinkimai ir parodė, kad „laimėjo“ valdžiusieji administracinius resursus, turintys pakankamai pinigų, akiplėšiškumo, o ne idėjų.
Anksčiau ar vėliau ateis eiliniai rinkimai, kuriuose vėl tos pačios „jėgos“ demonstruos politinį išskirtinumą, viešai peiks ir kritikuos menamus oponentus. Vėl perbėginės vieni pas kitus dėl kėdės, gardesnio kąsnio, šiltos vietelės. Lyg ir nieko naujo. O kokios perspektyvos rinkėjams?

Kiek besvarstytum, išryškėja keli pagrindiniai pasirinkimo variantai:

1. 
   

   Toliau būti abejingam (viskam „dzin“);



2. 
   

   Kartu su sitema plaukti pasroviui ir „rinktis atsakingai“ (loterija be bilieto);



3. 
   

   Pritarti judėjimo „Kitas pasirinkimas“ nuostatai („prieš visus“);



4. 
   

   Įsijungti į naujų politinių jėgų kūrimą.

Ramiausiai gyvenimas tekės pasirinkusiems vieną iš pirmųjų trijų variantų.
Optimistai ir siekiantys esminio politikos atnaujinimo, galėtų rinktis ketvirtąjį variantą
Šis kelias – žmonėms be išankstinio nusistatymo pasiekti greitą ir lengvą pergalę. Tai kelias įdealistams, ambicingiems ir moderniems piliečiams, kuriems kūrimo procesas teikia malonumą ir kurie nesivadovauja taisykle „tikslas pateisina priemones“.

Kokiu keliu pasuksime?

Nemanau, kad pirmieji trys variantai verti atskiros analizės. Apie tai rašo kas netingi: ir politikai, ir politologai.

Ketvirtas variantas - partijų kūrimas jau taip pat aptarinėjamas.
Kokios tai galėtų būti partijos? Juk iš esamų valdžioje pseudopartijų pasimokyti nėra ko. Nebent melo, demagogijos, principų nesilaikymo ir net …apolitiškumo.

Keista, bet šios organizacijos, nors ir registruotos, kaip partijos, tapo dariniais, kuriuose beveik viską lemia vadai, o eiliniai nariai reikalingi tik jų norų vykdymui. Ideologiniai skirtumai išsitrina tik pradėjus derėtis dėl postų, įtakos zonų. Nors parašytos programos šiek tiek skiriasi, tačiau išaiškėja, kad jos buvo reikalingos tik pseudopartijos registravimui. Tikrovėje konservatoriai tampa socialdemokratais, šie gali pabūti ir liberalais, ir centristais. Vardan tos … kėdės „partijų„ vienybė težydi…

Iki eilinių Seimo rinkimų dar geri metai, tačiau pseudopartijos kaip niekad anksti pradėjo rinkėjų medžioklę. Taip taip medžioklę. Nes „Dzin“ partijos nario nesumedžiosi. Jam reikia programos, idėjų. O medžiojami tie patys rinkėjai, kurie naiviai tikėdami valdžioje esančių pozicijų – opozicijų naujais pažadais, vėl garantuotai paklius į spąstus. Tik gal spąstai bus kitaip nulakuoti, nupudruoti, o kai kurie ir perdažyti.

Naujajai politinei partijai rinkėjai taip pat reikalingi. Skirtumas tik toks, kad tai turi būti idėjinis rinkėjas. Toks rinkėjas, kuris bus ir partijos rėmėjas, ir idėjų skleidėjas t.y. aktyvus politinio gyvenimo dalyvis. Ir toks rinkėjas turės išaugti. Iš jų gretų turės išaugti ir nauja politikų karta. Nebūtinai nauja reikštų jauna. Nauja reikštų ir „Dzin“ partijos“ gretas paliekantys, ir pilnamestystę pasiekę jaunieji piliečiai. Tie, kuriems atsibos liūnan traukiantys veikėjai, jų „programos“ ir tie, kuriems reikės gyventi po 10 – 30 metų.
Naujos partijos laukia ir „tradicinių partijų“ šturmo atlaikymas.. Tam „tradiciniai“ pasitelks visus įmanomus administracinius – informacinius, o jei reikės ir piniginius resursus.

Tai, kad naujų politinių partijų kūrimo procesas prasidės, rodo ir visuomenės apklausos, nuomonės, kuriose žmonės pasisako už moralios politikos atkūrimą. Dauguma jų norėtų tiesiogiai dalyvauti politinėje veikoje, tačiau savo ateities nemato nei vienoje iš veikiančių pseudopartijų gretose.

O gal tik nematome?

Nomenklatūrinės, oligarchinės, panašiais ir kitokiais epitetais įvardijamos Lietuvos politinės partijos kaip niekada sumažino savo rėmėjų būrį iki nerealiai mažų žemumų. Praėję Savivaldybių tarybų rinkimai parodė dar vieną neigiamą visuomenės vystymosi tendenciją – politinį pasyvumo augimą. Jau prieš kelis metus Europoje atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje piliečių visuomeninis aktyvumas yra vienas žemiausių. O dalyvavimas politinių partijų veikloje užėmė paskutinę vietą. Kas gi atsitiko tautai, kuri savo aktyvumu prieš aštuoniolika metų išjudino Sovietų sąjungos pamatus, milijoninėmis akcijomis pasisakė už okupacinės kariuomenės išvedimą, rodė solidarumo pavyzdžius Baltijos kelyje ne tik Europai, bet ir visam pasauliui?

Nusivylimo politiniu gyvenimu sėkla buvo pasėta jau 1989 metais. Tuo metu TSKP Lietuvos padalinys atliko „žygdarbį“ - atsiskyrė nuo motininės partijos ir persivadino į LDDP. Daugelis tikėjo, kad tai tik laikinas ir priverstinis žingsnis, kuris tik prisidės siekiant Nepriklausomybės. Tačiau paskelbus Kovo 11 Aktą, skirtingai, nei kai kuriose postsovietinėse valstybėse, LDDP, kaip TSKP teisių perėmėja, nebuvo išformuota. Nebuvo priimtas ir liustracijos įstatymas, nors dešimčiai metų nušalinęs nomenklatūros veikėjus nuo strateginių valdžios postų tiek Vilniuje, tiek rajonuose ir miestuose. Suprasdami, kad anksčiau ar vėliau tauta nušalins nomenklatūrinę LDDP, strategai ir jų pagalbininkai (o gal globėjai iš rytų?) nutarė pritaikyti šachmatų žaidimo strategiją. Vėlesni žingsniai parodė, kad geriausi ėjimai buvo atlikti žirgu. Pirmasis iš jų - LDDP „sąjunga“ su atsikūrusiais socialdemokratais. Pradėjus kristi naujųjų komunistų reitingams, sekė kiti žingsniai – socialliberalų, liberaldemokratų, darbo „partijų“ steigimai. Scenarijus panašus – iškeliamas lyderis, paskelbiamas šūkis, kuriama „nauja“ jėga. Nors iš pradžių „naujosios partijos“ dar šiek tiek oponuodavo motininei, tačiau rinkimams pasibaigus, programos supanašėdavo ir labai greitai susiburdavo koalicijos.

Subtilesni ėjimai žirgu buvo atliekami ir su taip vadinamosiomis dešiniosiomis partijomis. Jų steigime, su retomis išimtimis, taip pat aktyviai dalyvavo nomenklatūriniai veikėjai. „Motininė“ Tėvynės sąjunga išsirito ne be buvusių LKP CK, RK narių pagalbos. Stiprėjant liberalams, prasidėjo skaldymas formuojant vis naujas „partijas“, galutinai išplaunant liberalizmo idėjas.

Tai, kad šios partijos yra iš to pačio kamieno galime stebėti kuriantis įvairiaspalvėms koalicijoms rajonuose ir miestuose. Net Kaune, kuris lyg ir buvo vadinamas dešiniųjų citadele, po šių rinkimų išsiplovė skelbiama takoskyra tarp dešinės ir kairės. Koalicijoje dirbs ir socialdemokratai, ir konservatoriai. Vilniuje net nekalbama apie partinius skirtumus, bet apsiribojama ties asmeninėmis ambicijomis ir principu „myliu nemyliu“. Jei partijos būtų tikros, konservatorius K.Masiulis niekada nesižemintų maldaudamas socialdemokratą ir Stalino saulės nešėjo anūką A.Paleckį jungtis į „švaros koaliciją“.

Dar vienu požymiu, kad „partijos“ yra iš vieno kamieno, gali būti jų vieningas nesiskaitymas su tautos nuomone. Ar nors viena „partija“ pasipriešino gėdingam Europos Sąjungos konstitucijos ratifikavimui (jos net neskaičius) Seime? Ar nors viena partija pajudino pirštelį priešinantis sąjunginės valiutos, euro, įvedimui? Tik valdančiųjų „dėka“ , neatsiklausius tautos, kasmet išleidžiame per 100 milijonų litų tarptautinėms avantiūroms Irake, Afganistane. O kuri „partija“ nors kiek suabejojo dar viena ekonomine afera ruošiantis statyti naują atominę elektrinę?

Džiugu, kad šią tiesą supranta vis didesnė dalis Lietuvos gyventojų. Tą jie patvirtina neidami balsuoti, nes kol kas alternatyvos vienintelei nomenklatūros partijai nėra. Ir nelabai nusivilia, nes randa savus būdus, savus sprendimus. Nevisada džiugius. Vieni vyksta Ispanijon, kiti Airijon, treti pasirenka blogiausią išeitį – savo noru apleidžia šią ašarų pakalnę.

Gaila, bet pagal šiuos rodiklius (emigracijos ir savižudybių) Europoje pirmaujame.

Taip vadinama partija „Dzin“, kuriai galime priskirti nusivylusius ir nedalyvaujančius visuomeniniame gyvenime, nėra romus avinėlis, kaip kai kam gali atrodyti. Dauguma jos „narių“ domisi ir ekonominiu, ir politiniu Lietuvos gyvenimu. Kai kurie ieško naujų sprendimų kurdami bendruomenes, judėjimus, net politinius darinius. Tačiau daugumą jų atsiranda spontaniškai, siekiant patenkinti labai siaurus interesus. Taip atsirado Pensininkų, smulkaus ir vidutinio verslo partijos. Deja, tai tik politikos parodija. Nesinori įtarti, jog ir šios partijos buvo kuriamos norint „nuleisti garą“ aktyviems ir ambicingiems veikėjams. O gal tai Rusijos pensininkų ir Alaus mėgėjų partijų filialai Lietuvoje?

Regis panašiam tikslui buvo įkurta ir „Piliečių santalka“. Konstituciniam teismui pripažinus, kad savivaldybių tarybų rinkimai – antikonstituciniai, Santalka ėmė kviesti piliečius… „rinkti atsakingai“. O ką?

Rinkimai ir parodė, kad „laimėjo“ valdžiusieji administracinius resursus, turintys pakankamai pinigų, akiplėšiškumo, o ne idėjų.

Anksčiau ar vėliau ateis eiliniai rinkimai, kuriuose vėl tos pačios „jėgos“ demonstruos politinį išskirtinumą, viešai peiks ir kritikuos menamus oponentus. Vėl perbėginės vieni pas kitus dėl kėdės, gardesnio kąsnio, šiltos vietelės. Lyg ir nieko naujo. O kokios perspektyvos rinkėjams?

Kiek besvarstytum, išryškėja keli pagrindiniai pasirinkimo variantai:
Toliau būti abejingam (viskam „dzin“);
Kartu su sitema plaukti pasroviui ir „rinktis atsakingai“ (loterija be bilieto);
Pritarti judėjimo „Kitas pasirinkimas“ nuostatai („prieš visus“);
Įsijungti į naujų politinių jėgų kūrimą.
Ramiausiai gyvenimas tekės pasirinkusiems vieną iš pirmųjų trijų variantų.
Optimistai ir siekiantys esminio politikos atnaujinimo, galėtų rinktis ketvirtąjį variantą
Šis kelias – žmonėms be išankstinio nusistatymo pasiekti greitą ir lengvą pergalę. Tai kelias įdealistams, ambicingiems ir moderniems piliečiams, kuriems kūrimo procesas teikia malonumą ir kurie nesivadovauja taisykle „tikslas pateisina priemones“.
Tad kokiu keliu pasuksime?

Be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą.

Gerbti reikia tą, kuris yra dosnus,o ne tą, kuris gali būti dosnus.

Yra ginklas, siaubingesnis už šmeižta,– tai tiesa.

Kvailys turi vieną pranašumą prieš išminčių: jis visada savimi patenkintas.

Keli metai Lietuvoje organizuojami šalies įvaizdžio kūrimo konkursai. Siekiama surasti tik mums būdingą simbolį, kurį pamatęs užsienietis atpažintų, kad tai Lietuva.

Tačiau ar ne keista kurti dirbtinį simbolį? Negi mes taip supanašėjom, kad negalime pasirinkti iš to ką turime, kuo didžiuojamės? Ar negeriau buvo skelbti idėjų ir siūlymų akciją, po kurios ir išrinktumėme išskirtinius mūsų šalies bruožus? Ir tik po to skelbti konkursą profesionalams apipavidalinti daugumai priimtinas idėjas?

Tad kuo gi galime išsiskirti vienodėjančiame pasaulyje?

Dar sovietmečiu atvykėlius bandydavome nustebinti šakočiais, šaltibarščiais, cepelinais, neva Anglijos karalienės garbintu „Anykščių vyno“ vaisiuku.

Vakariečiams be „tradicinių lietuviškų“ patiekalų su pasididžiavimu rodėme švarius ežerus, upes, Vilniaus senamiestį.

Europos vakaruose ir pietuose Lietuva asocijuojasi su krepšiniu, Skandinavijoje – archaišku žemės ūkiu.

Bet laikui bėgant, aptvėrėme ežerus, pristatėme prie jų vilų, restoranuose kepame „steikus“, picas.

Lietuvis vertinamas taip pat nevienareikšmiai. Vieniems tai aštriadantis čiabuvis, lakstantis su kuoka, kitiems vagišius ir girtuoklis, tretiems geras statybininkas, ketvirtiems lietuvės – gražiausios europietės.

O aš norėčiau matyti Lietuvos paveikslą labai paprastą: Galvės ežeru plaukia moderni jachta. Trakų pilies fone piešiantis žodį LIETUVA dangų skrodžia S.Kairio pilotuojamas lėktuvas.

Galimi ir kiti variantai su lazeriais ir kompiuteriais, stikliniais mini dangoraižiais ir kaimo turizmo sodybomis, Kuršių nerijos peizažais ir gražiausiomis bažnyčiomis. O gal Ferarri riedantis Gedimino pilies fone?

Tik nesistenkime įtikti gintaro dirbiniais ar rūpintojėliais, tautiniais drabužiais ar alumi, Vilniaus senamiesčiu ar Kryžių kalnu.

O kaip galvojate Jūs?

Nei vieno debesėlio, vien tik kažkokios detalės

Katinas Šmikis mąsto apie euro katę.

JEI IR LITAS GERAI?
Kaistant
diskusijoms dėl lito atsisakymo, kyla nemažai eretiškų minčių. Ar
Lietuvai naudinga atsisakyti dar vieno nepriklausomybės sverto ir
įsivesti sąjunginę valiutą – eurą?
Valdžios ir bankų koridoriuose
ir kabinetuose optimistinė euforija, euro įvedimas – tik laiko
klausimas. Žiniasklaidoje taip pat tik pasisakymai, kuriuose
džiaugiamasi artėjančiu eurų cunamiu.
Tačiau verslo kuluaruose, gatvėse ir skveruose tokios euforijos nesimato.

Tad gal mums euras nereikalingas?

Pabandysiu suabejoti keliais valdžios ir bankininkų skleidžiamais mitais apie euro naudą. Beje šie mitai turi pagrindą: Europos Komisija taip akcentavo vieningos valiutos privalumus:

- sumažės valiutos ketimo kaštai keliaujant ar užsiimant verslu ES, 

- dings rizika ir neapibrėžtumas, susijęs su valiutų svyravimu,

- bus galimybė geriau palyginti kainas skirtingose valstybėse narėse.

Pirmas mitas. Nereikės keisti litų į eurus keliaujant, atsiskaitant. Bankams nebemokėsime jokių komisinių.

Tačiau
kiek žmonių per metus vykdo šias operacijas, kiek įmonių atsiskaitymams
naudoja tik eurus? Tikrai ne trys milijonai. Nemokėdami Lietuvos
bankams, mokėsime kaimyniniams. Juk euro nebus įsivedę nei latviai, nei
lenkai, nei rusai. Vykdami Lenkijon vėl mainysime „savo„ eurus į
zlotus, keliaudami Latvijon - į latus. Nepriims „mūsų“ eurų ir anglai,
danai, švedai, kur tikrai daug mūsų tautiečių ir dirba, ir turi verslo
ryšius.

O
kas dėl bankų, tai labai jau įtartina, kad agituodami už eurą, bankai
agituos už savo pajamų sumažinimą. Deja, valstybių, įsivedusių eurą
patirtis rodo, kad bankai kai kur paslaugų įkainius padidino iki 55
procentų!?

Antras mitas. Kainos dėl euro įvedimo nekils.

Šį
mitą paneigti lengviausia, nes visose eurą įsivedusiose šalyse kainos
pakilo ženkliai. Ir nepadės jokie saugikliai. Jau dabar didžiųjų
prekybos centrų vadovai suokia, kad kainos apvalinant į eurus nekils.
Tačiau kodėl jie baiminasi, kad pereinamuoju laikotarpiu t.y.
atsiskaitant abiejomis valiutomis, patirs šimtatūkstantinius
nuostolius. Tik naivuolis gali patikėti, kad prekybininkai nuostolių
nesistengs kompensuoti. O kokiu būdu , tai jau niekam ne paslaptis.

Trečias mitas. Rizika dėl valiutų svyravimų.

Ir
tai nesunku paneigti. Lietuvoje, esant valiutų tarybai, litas ir dabar
„pririštas“ prie euro. Vadinasi nėra ir jokios rizikos, kad pasikeitus
euro kursui, keisis ir lito padėtis.

Deja, šis, anot Europos Komisijos, „privalumas“ gali suveikti ir neigiamai.

Žymūs
Europos ekonomistai baiminasi, kad euro zonai kyla ir pavojai dėl lėtai
vykstančių pensijų ir darbo santykių reformų Vokietijoje ir kai kuriose
kitose šalyse. Dėl šios priežasties euro vertė gali smukti ir tai labai
neigiamai paveiks Lietuvos ekonomiką. Kaip tik šiuo metu mes turime
valiutų tarybą, kaip gerą saugiklį. Didelės ekonominės krizės atveju,
litą būtų galima nesunkiai „atrišti“ nuo euro. O ką darysim, kai
turėsim tik sąjunginę valiutą? Negi vėl spausdinsime litus?

Ketvirtas mitas. Įvedus eurą padidės darbo jėgos kaina.

Tad
kodėl dabar kyla darbo jėgos kaina? Didžiausią įtaką jai ir toliau
turės migracija, kvalifikacijos kilimas, produktyvumas, o ne nuo to
kokia valiuta bus Lietuvoje. Juk ir panašioje dydžiu šalyje Airijoje
įstojus jai į ES, darbo užmokesčio tarifas per pirmus metus pakilo
20-35 procentų.

Penktas mitas. Augs prekyba ir didės investicijos.

Šį
argumentą daugelis eurozonos fanatikų laiko pagrindiniu. Tačiau
investicijos labiausiai priklauso nuo palankių sąlygų verslui sudarymo,
mokesčių dydžio, palūkanų. Beje, palūkanos jau dabar yra vienos mažiausių Europoje.

Tad kur tie argumentai atsisakyti lito?

O gal atsiklauskime tautos?